Fizinis aktyvumas

Sportas ir vanduo - neišpręsta dilema?

A.Ramonas, Medicinos diagnostikos ir gydymo centras, 2013-03-14

Vandens vartojimas fizinės veiklos metu yra amžiaus diskusija, kuri iki šiol nėra pasibaigusi. Dėl vieno dalyko vis dėl to sutariama – vanduo (arba kūno skysčiai) yra neabejotinai svarbi fizinio kūno dalis, nes daugiau nei 60 proc. mūsų kūno sudaryta iš vandens. Tačiau didžiulė sportinių gėrimų industrija, taip pat ir vieną svarbiausių rekomendacinių leidinių išleidęs Amerikos sporto medicinos koledžas (ACSM) laikosi pozicijos, kad net ir nedidelis kūno skysčių praradimas (1–2 proc. kūno svorio) turi nemažai įtakos fiziniam darbingumui ir kelią grėsmę sveikatai. Kita vertus, yra nuomonių (beje, moksliškai pagrįstų), kad kūnas yra gana atsparus dehidratacijai (skysčių praradimui). Šio praradimo toleravimas yra labai individualus. Dėl šios priežasties išties sunku apibrėžti griežtas ir visiems tinkančias rekomendacijas, kaip ir kiek vartoti skysčių sportuojant ar kito fizinio krūvio metu.

Ar iš tiesų reikėtų jaudintis dėl skysčių praradimo sportuojant?

Jei fizinis krūvis tęsiasi ne ilgiau nei valandą ir sportuojate ne itin karštoje bei drėgnoje aplinkoje, vargu ar reikėtų jaudintis dėl papildomų skysčių vartojimo, nebent patys taip nusprendėte. Pajutę troškulį patys suprasite, kada tai daryti. Visai nesenas mokslinis tyrimas parodė, kad sportuojant pajutus troškulį, būtina užtikrinti tinkamą skysčių vartojimą. Žmogaus kūnas turi gerai sureguliuotą vandens pusiausvyrą palaikančią sistemą, todėl desperatiškas noras po fizinio krūvio neprarasti nė lašo kūno skysčių vargu ar gali būti besąlygiškai skatinamas. Pastarąjį įsitikinimą patvirtina daugelį dešimtmečių dominavęs dehidracijos mitas, kad skysčių praradimas turi tiesioginės įtakos kūno vidinės temperatūros kilimui, o sportuojant praradus daugiau nei 3 proc. kūno masės, neišvengiamai perkaistama ir galima patirti šilumos smūgį. Deja, šis ryšys nėra priežastinis.

Puslapiai: 1